Šie jaunuoliai – pavyzdys visai Lietuvai: nebijo kalbėti apie tautos žaizdas

Jauni žmonės Lietuvoje neapsiriboja pasyviu stebėtojo vaidmeniu – jie renkasi būti aktyviais savo šalies gyvenimo dalyviais: įsitraukia į pilietines ir istorines iniciatyvas, jas ne tik palaiko, bet ir patys organizuoja, buria bendraminčius ir taip prisideda prie istorinės atminties puoselėjimo. Kaip jaunuoliai atranda ryšį su istorija, kodėl mums visiems svarbu ją pažinti ir prisiminti bei kaip pilietiškumas gali tapti natūralia kasdienybės dalimi, dalijasi Deimantė, Martyna ir Dominykas.

Istorijos žinojimas padeda ugdyti atsakomybę, pilietiškumą

Pilietiškai itin aktyvi 21-erių Deimantė Podrezaitė naujienų portalui „Delfi“ pasakoja, kad kasmet, kartu su jaunimo organizacija Jaunųjų konservatorių lyga, prisideda prie Vasario 16-osios laužų iniciatyvos. Nuo mokyklos baigimo ji dirba Lentvario kultūros centre, kur rūpinasi svarbiausių valstybinių ir istorinių datų – Sausio 13-osios, Vasario 16-osios, Kovo 11-osios bei Birželio 14-osios – minėjimų organizavimu. Be to, Deimantė aktyviai prisideda prie Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) inicijuotos pilietinės ir istorinės atminties puoselėjimo akcijos „Atminties neištremsi“ organizavimo.

„Man svarbu būti šių iniciatyvų dalimi – jose matau prasmę: prisiminti, pagerbti, sustoti, pabūti kartu, padainuoti. Tai – būdas ne tik išsaugoti atmintį apie tuos, kurie kovojo už mūsų laisvę, bet ir išreikšti pagarbą tiems, kurie kentėjo ar žuvo nuo sovietinio režimo žiaurumo ir beprasmybės“, – sako mergina.

„Didžiausia motyvacija – žmonės, jų gilios akys, jautrumas, jausmai. Klausantis politinių kalinių ir tremtinių pasakojimų, neįmanoma likti abejingai – graudulys susilieja su vidine stiprybe, iš kurios gimsta noras ne tik atminti, bet ir veikti, būti kartu su savo bendraamžiais ir kurti tokią Lietuvą, kurioje atmintis yra stiprios ateities pagrindas“, – sako Deimantė.

Ji pabrėžia, kad Lietuvos istorija – tai pamatas, leidžiantis suprasti, kas esame ir kokią Lietuvą galime kurti ateityje, o istorijos žinojimas padeda ugdyti atsakomybę ir pilietiškumą.

„Jauni žmonės Lietuvoje yra patriotiški – tik svarbu nuo mažens jiems parodyti, kad gyvename šalyje, kuri supranta stiprybės ir laisvės kainą. Veikdama jaunimo politikos srityje dažnai sutinku bendraminčių, kurie aktyviai įsitraukia į įvairias istorinės atminties iniciatyvas. Tokia veikla įkvepia, vienija ir primena: laisvė nėra duota savaime, todėl turime ją saugoti ir branginti“, – sako Deimantė.

Istorija – ne praeitis, o pamatas, ant kurio statome savo ateitį

23-ejų studijas Lietuvos karo akademijoje baigianti Martyna Povilavičiūtė teigia, kad jos veikla yra glaudžiai susijusi su saugumo, pilietiškumo ir visuomenės atsparumo temomis. Lietuvos jaunimo organizacijų taryboje ji dirba advokacijos srityje, kur, kaip pati pabrėžia, ypač daug dėmesio skiria pilietiniam pasipriešinimui, visuotinei gynybai ir istorinei atminčiai stiprinti.

„Tai – sritys, kurios viena kitą papildo ir sustiprina: kalbėdami apie valstybės gynybą, negalime atsieti to nuo mūsų pačių istorinio sąmoningumo ir pilietinės valios. Man tai nėra tik pareiga ar funkcija – tai kryptingas vertybinis pasirinkimas, už kurį jaučiu atsakomybę tiek kaip būsima karininkė, tiek kaip aktyvi visuomenės narė“, – dalijasi Martyna.

Ji pabrėžia, kad per savo veiklą siekia, jog istorinės datos netaptų tik proginiais minėjimais, o išliktų gyvos kasdienybėje.

„Šiemet birželio 14-ąją – Gedulo ir vilties dieną – budėjau ir garsiai skaičiau tremtinių pavardes bei jų likimus. Tai nebuvo formalus veiksmas, veikiau – tylus, bet galingas būdas pasakyti: mes prisimename. Tikiu, kad kiekvienas iš mūsų, nepaisant amžiaus ar pareigų, galime prisiimti atsakomybę už kolektyvinės atminties išsaugojimą. Man svarbu ne tik pačiai dalyvauti, bet ir skatinti kitus, – kad tokie veiksmai taptų populiaresni, kad kuo daugiau istorinių datų būtų įprasminamos bendruomeniškai, įtraukiančiai, per patyrimą, o ne tik oficialias kalbas“, – teigia Martyna.

Žinojimas, kas esame, ką išgyvenome kaip tauta, yra mūsų stiprybė

„Delfi“ pašnekovė sako, kad ši veikla jai yra svarbi, nes padeda formuoti pilietiškai brandžią visuomenę.

„Šiandien vis dar pernelyg dažnai susiduriame su situacija, kai jauni žmonės jaučiasi atitolę nuo valstybės: istorija atrodo tolima, sprendimai – svetimi, o pilietinės iniciatyvos – „ne jiems“. Tai nėra jų abejingumas – tai mūsų visų nepadarytų darbų pasekmė. Jaunimui reikia ne nurodymų, ką daryti, o galimybės patiems išgyventi, suprasti, atrasti. Būtent per įsitraukimą – į istorinius minėjimus, į visuomenės saugumo stiprinimą, į diskusijas apie vertybes – gimsta tikras ryšys su valstybe. Mane motyvuoja ne tik pačios veiklos turinys, bet ir žinojimas, kad dalyvaudama galiu atverti kelią kitiems atrasti istoriją“, – teigia Martyna.

Ji pabrėžia, kad Lietuvos istorija apskritai yra neatsiejama jos tapatybės dalis.

„Tai gyvas pasakojimas apie žmonių apsisprendimus, aukas, pasipriešinimą ir viltį. Ji moko ne tik pasididžiavimo, bet ir atsakomybės. Ir aš tikiu, kad tai šiandien ypač svarbu jauniems žmonėms: juk gyvename laikais, kai vertybiniai pasirinkimai yra kaip niekada svarbūs. Informacinės grėsmės, geopolitinis nestabilumas ir susipriešinimas reikalauja aiškios laikysenos. Žinojimas, kas esame, ką išgyvenome kaip tauta ir ką paveldime, yra mūsų stiprybė“, – pabrėžia mergina.

„Todėl visur, kur tik galiu, kalbu apie tai, kad istorija – tai ne praeitis, o pagrindas, ant kurio statome savo ateitį. Ir kad kiekvienas jaunas žmogus turi teisę – ir galimybę – būti jos kūrėju, o ne tik stebėtoju“, – priduria 23-ejų Martyna.

Jaunuoliai ne tik dalyvauja pilietinėse akcijose, bet jas ir organizuoja

Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) viceprezidentas Dominykas Židonis sako, kad apskritai jaunimo požiūris į šalies istoriją yra įvairus – kaip ir kitų visuomenės amžiaus grupių.

„Vis dėlto kiekvienais metais pastebimas vis didesnis jaunų žmonių įsitraukimas į jau 10 metus LiJOT organizuojamą pilietinę istorinės atminties akciją „Atminties neištremsi“, kurios metu yra įgarsinami Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių vardai, pavardės bei likimai. Jauni žmonės ne tik dalyvauja šioje iniciatyvoje, bet ir aktyviai prisideda prie jos organizavimo ar patys inicijuoja panašias akcijas“, – pažymi D. Židonis.

Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad akciją „Atminties neištremsi“ įgyvendinama ne tik nacionaliniu mastu, bet ir užsienio lietuvių bendruomenėse bei diplomatinėse atstovybėse.

„Šiais metais kartu pavyko perskaityti rekordinį skaičių mūsų tautiečių likimų – akcijos dalyvių lūpomis nuskambėjo 164 141 tremtinio ir politinio kalinio istorija“, – akcentuoja LiJOT viceprezidentas.

D. Židonis taip pat priduria, kad LiJOT organizuojamos akcijos formatai plečiasi, yra įtraukiamos ir ugdymo įstaigos, kuriose moksleiviai dalyvaudami specialiose istorinės atminties pamokose yra skatinami nepamiršti Lietuvos istorijos ir svarbiausia – ją pažinti.

„Moksleivių grįžtamasis ryšys parodo, kokios svarbios jiems yra istorinės atminties akcijos ir jų puoselėjimas „, – pabrėžia jis.

Tokios iniciatyvos suteikia galimybę suvokti, ką reiškia laisvės netektis

Anot LiJOT viceprezidento, jaunus žmones dalyvauti Lietuvos istorijos atminties akcijose, susijusiose su skaudžiais istoriniais įvykiais, labiausiai motyvuoja galimybė prisiliesti prie gyvos istorijos – ne per vadovėlius, o per tikrus žmonių likimus.

„Tokios pilietinės iniciatyvos kaip „Atminties neištremsi“ suteikia galimybę ne tik išgirsti ir ištarti tremtinių ir politinių kalinių vardus, pavardes, likimus, tačiau ir juos išjausti, suvokti, ką reiškia laisvės netektis bei koks trapus gali būti žmogaus gyvenimas istorinės prievartos akivaizdoje“, – sako jis.

Lietuvos mokyklose vis dar trūksta sistemingo, į jauną žmogų orientuoto pilietinio ugdymo

D. Židonis taip pat pažymi, kad pilietiškumą ir istorinį sąmoningumą visuomet galima puoselėti stipriau, o tam itin svarbūs keli pagrindiniai elementai — pilietiškumo pagrindų pamokos, nevyriausybinės jaunimo organizacijos bei įvairios iniciatyvos, stiprinančios pilietinį aktyvumą.

Jis pabrėžia, kad Lietuvos savivaldybėse situacija su jaunimo pilietiškumu yra įvairi ir priduria, kad vis dėlto mokyklose vis dar trūksta nuoseklaus, į jauną žmogų orientuoto pilietinio ugdymo.

„Dažnai jis apsiriboja teorinėmis žiniomis arba pilietiškumo pagrindų pamokų pamokos skiriamos kitoms, su pilietiškumu nesusijusioms veikloms. Labai svarbu mokymosi medžiagą pritaikyti prie šiuolaikinio jaunimo, kviesti jaunimo organizacijas vesti pilietiškumo pamokų ir įsitraukti į įvairias pilietines iniciatyvas, vykstančias toje savivaldybėje ar nacionaliniu mastu“, – įvardija „Delfi“ pašnekovas.

„Svarbų vaidmenį atlieka jaunimo organizacijos – jos kuria saugią, įtraukiančią aplinką ir padeda suprasti, kad pilietiškumas – tai ne tik balsavimas rinkimuose. Tai ir dalyvavimas įvairiose pilietinėse iniciatyvose, akcijose, jų organizavimas, taip pat Lietuvos istorinės atminties puoselėjimas“, – priduria jis.

D. Židonis taip pat pažymi, kad istorija nėra kažkur toli – apie ją kalbame kasdien.

„Nesvarbu, ar ją matome pro kambario langus, ar žiūrėdami į mobiliųjų telefonų ekranus – gyvename istorijoje, kuri nuolatos formuoja mus ir mūsų aplinką. Be galo svarbu ją pažinti, suprasti ir siekti, kad skaudžiausi istorijos įvykiai nepasikartotų“, – apibendrina jis.

„Delfi“ primena, kad laidoje „Saugumo DNR“ švietimo, mokslo ir sporto ministrė Raminta Popovienė, paklausta, kas jau yra daroma ir planuojama daryti, kad ugdymo įstaigose visi jaustųsi saugiau, teigė, kad jau nuo 2022 m. atnaujintose programose yra įtraukti pilietiškumo, nacionalinio saugumo, gynybos klausimai.