Kokią Lietuvą kurs nauja karta: ekspertai pateikė savo prognozes

Ateities Lietuva, kurią kurs dabar auganti karta, bus absoliučiai nuostabi valstybė gyventi, augti ir ji tikrai klestės. Vienintelė sąlyga – išsaugoti Lietuvos nepriklausomybę, bet galima tikėtis, jog ir tai pavyks, nes tokio atsidavimo valstybei mes niekada savo šalyje nesame turėję.

Tokiomis mintimis apie augančią kartą, kuri kurs ateities Lietuvą, „Delfi“ iniciatyvos „Saugu“ forume, transliuotame iš vadovų konferencijos EBIT, dalijosi edukologė Austėja Landsbergienė, ekonomistas Žygimantas Mauricas, Lietuvos Raudonojo kryžiaus valdybos pirmininkė Laura Duksaitė-Iškauskienė.

Samprotavo, kodėl trūksta ambicijų

Vadovų konferencijoje EBIT skaitydama pranešimą edukologė A. Landsbergienė sakė, kad jai yra skaudu, jog Lietuvoje gėda būti ambicingu. Galima pastebėti ir tai, kad dabartinei jaunajai kartai įprastai nepriimtina būti ambicingai. Paklausta, ar tai yra grėsmė valstybei, A. Landsbergienė tvirtino, kad ji yra labai nedidelė, tačiau pokyčių norėtųsi.

„Man atrodo, kad dabar labai toks prigijęs yra naratyvas, kad kažko geriau tu nedaryk, nevartok, nevažiuok, neimk, per neiginį yra daug visko ir tada tarsi susidaro toks įspūdis, kad labiausiai, ko aš noriu, tai kažkokių pasyvių pajamų, ir kuo anksčiau nebedirbti. Ir kai taip kalba labai labai labai jauni žmonės, viena vertus, galima sakyti, kad čia yra ambicija, bet kita vertus, mano akimis, čia yra tiesiog buka ambicija, tiesioginė piniginė ambicija, bet ką tu nori šiaip padaryti, ką tu nori sukurti. Ir man atrodo, kad čia labai susiję ir su tėvais, ir su mokykla, ir su aplinka, kurioje tie vaikai yra, kas toje aplinkoje yra iškeliama ir išaukštinama, iš kur atsiranda tas naratyvas, kad na, šiaip aš labiausiai tai norėčiau, nežinau, nebedirbti, o ne kurti, ne atrasti ir taip toliau.

Tai aš matau tą grėsmę. Dabar klausimas, ar tai yra labai didelė grėsmė. Turbūt ne, nes jie vis vien sukuria iki tada, kai jau nebedirba. Bet kita vertus, aš pasigendu tos moralinės ambicijos, na, tos, kad aš noriu keisti, noriu kurti ir noriu palikti pasaulį po savęs geresnį, o ne tiesiog pats nugyventi gerą gyvenimą“, – „Saugu“ forume kalbėjo A. Landsbergienė.

Laura Duksaitė-Iškauskienė svarstė, kad gal moralinių ambicijų ar ekonominio ambicijų jaunajai kartai šiek tiek trūksta dėl to, kad išties išgyvena kone aukso amžių.

„Mes, tėvai, kurie auginame šituos vaikus, džiaugiamės, kad jiems nebereikia gyventi tokiame nepritekliuje, kokiame mes gyvenome, ir kad jiems niekada nereikės patirti, ką reiškia skaičiuoti kiekvieną litą. Tai tas yra neabejotinai. Ir mes visą laiką galvojome, kad jei žmonės gyvena geresnėje ekonominėje aplinkoje, jie turi daugiau ambicijos kurti, siekti, nes jiems tiesiog nebereikia tiek daug laiko skirti pinigams uždirbti. Bet mes matome, kad situacija yra truputėlį kitokia ir tai mus, kaip tėvus, ne visą laiką džiugina, ir ne visą laiką kaip piliečius džiugina. Mes sakome, o kur ta ambicija, kur tas noras pasiekti daugiau arba dirbti tokį darbą, kuris yra įdomesnis nei mes dirbome, nes mes puikiai atsimename, kad tikriausiai ne visi iš mūsų rinkomės tas profesijas, kur mes iš tiesų būtume ypatingai sėkmingi arba talentingi, bet mes rinkomės tas profesijas, kurios mums užtikrintų gerbūvį. Tai šiuo metu vaikai tikrai nebeturi rinktis tų profesijų, kurios užtikrina gerbūvį, nes gerbūvį užtikrina visos profesijos“, – konstatavo L. Duksaitė-Iškauskienė.

Prognozuoja įspūdingą augimą

Akivaizdu, kad Lietuvoje per 35 nepriklausomybės metus jau užaugo karta, kuri beveik nematė to tokio totalinio skurdo, koks buvo pačio nepriklausomybės pradžioje, devintajame dešimtmetyje, jau nekalbat apie sovietmetį ir pokarį, todėl šios nepriklausomos Lietuvos kartos ir vertybės yra visai kitokios.

Ekonomistas Ž. Mauricas EBIT vadovų konferencijoje nuo scenos diskutavo, ar po penkerių metų Lietuvos ekonomika pasieks 100 mlrd. eurų metinį BVP. Tai yra daugiau nei 20 mlrd. daugiau nei dabar yra, o tai būtų įspūdingas augimas. Tai kas jį padarys, jei užaugo karta, kuri nebeturi finansinio alkio?

„Yra tam tikri paradoksai, nes augant pajamų dydžiui daugėja galimybių. Kodėl turtingesnės visuomenės yra laimingesnės, nes tiesiog daugiau žmonių gali rinktis ne tik tą veiklą, kuri jam sugeneruoja pajamas, bet ir tą veiklą, kuri jam atneša laimę, džiaugsmą, Yra net posakis, jei dirbi mėgstamą darbą, tai išvis gyvenime niekada nedirbsi, tiesiog tik darai tą veiklą, kurią mėgsti. Kita vertus, kuo didesnės pajamos, tuo motyvacija jas dar labiau didinti mažėja, tai moksliškai įrodyta. Kiekvienas papildomai uždirbtas tūkstantis, 10 tūkstančių ar milijonas vis mažiau laimės atneša. Pirmas milijonas daugiausia laimės atneša, antras jau mažiau, jei ten 24 ar 25 skirtumo nėra ir tada atsiranda tas kitas dalykas, prasmė, kam tu tai darai, ką tu nori palikti po savęs. Ir manau, kad visgi dar dabar Lietuvoje to tokio judėjimo į priekį yra labai daug, netgi labai daug pasakyčiau, palyginti bent su ES vidurkiu. Gal su Amerika, kitomis šalimis ir ne, jie ten užsiturbinę, bet mes ir regione, palyginti su Latvija, Estija, pirmaujame, todėl manau, kad mes tikrai turime nemažas galimybės pasiekti 100 mlrd. eurų, nes dabar vyksta keletas lūžių.

Pirmas lūžis, kad Vilnius peržengė ES vidurkį, reiškia, mes visą laiką vijomės, vijomės, vijomės, gerai, dar likusi Lietuva vejasi, bet vienas regionas jau viskas. Mes galėtume sakyti, gerai, pasiekėme, atsipučiame, bet ne, mes toliau važiuojame pirmyn. Kitas dalykas, mes vis daugiau pradedame investuoti, mes plečiame horizontą, ekonominė lietuviška ekspansija į kitas šalis.

Tai tikrai įmonės, kurios stipriai plečiasi, investuoja, ir tiek tas horizontas yra platesnis, jei tu supranti, kad tu esi mažas, atsiranda ir motyvacijos automatiškai daugiau. Maža šalis yra gražu, bet siūlyčiau eiti šiek tiek plačiau, globaliau. Airiai tokie yra, jie yra mažytė šalis, bet jie praktiškai išsiplėtę labai labai stipriai“, – tvirtino Ž. Mauricas.

Vadinasi, Lietuva galėtų būti kaip Airija, kuri šiuo metu ES pirmauja pagal ekonomikos augimą?

„Tai mes dalinai ir esame, mes turėjome panašią istoriją, ir emigraciją turėjome, ir skurdą nemažą, ir visokius karus, nepriteklius. Aš esu gyvenęs Airijoje ir tikrai sakau, kad su airiais esame labai panašūs daug kuo, ir ta ambicija pas airius vis dar iki šiol yra. Matote, kaip jie paminėjo, jie pyksta, sako, jei mes kažką pasiekiame, britai savinasi, jie sako, kad čia britas padarė, o jei kažkas kažkur iš baro išėjęs kažką ne taip padaro, tai jau airis. Iki šiol dar pas juos tas yra. Ir Lietuvai, manau, kad mes irgi mažiukai esame, tai mes tą spaudimą jaučiame iš didžiųjų valstybių ir viliuosi, kad mes turėsime tą ambiciją, nes mes nesame kokie portugalai Europos krašte, mes turime daryti, kad mūsų su volu nepervažiuotų, nes yra kas nori pervažiuoti“, – pabrėžė ekonomistas.

Lietuviai jau gali samdyti ir amerikiečius

A. Landsbergienė antrino, kad Lietuva turi labai daug jėgos ir potencialo. „Pavyzdžiui, aš žiūriu į tarptautines olimpiadas, mano toks vienas malonumas tai analizuoti, kaip tarptautinėse olimpiadose pasirodo mokiniai. Nežinau, ar matėte, bet šiemet tose olimpiadose buvo labai daug Lietuvos mokinių. Ir kai žiūri, su kuo lietuviai labiausiai turėtų konkuruoti, pamatai, kad ta konkurencija vi ne tarpusavyje tarp lietuvių vyksta, nes parsivežėme labai daug medalių iš labai daug tarptautinių olimpiadų, Ir man atrodo, kad tokia maža valstybė su švietimo sistema, apie kurią daug kas nori pasisakyti, kaip viskas yra blogai, bet staiga pamatome, kokie yra laimėtojai tarptautinių olimpiadų ir ne vienos, ir ne ten kokių paprastų, bet matematikos, biologijos, kur jau tikrai apčiuopiama, nes gamtos ir tikslieji mokslai.

Manau, kad taip yra dėl to, kad yra to alkio ir yra tų puikių mokytojų, mano turbūt argumentas yra, kad galime turėti dar daugiau. Kad tikrai galime turėti dar daugiau ir pakelti tą bendrą lygį, nes tą būtent TOP ir idėjų, ir inovacijų, ir vienaragių ir olimpiadų laimėtojų mes visko turime. Tačiau dabar daug visko yra tokiuose pakraščiuose su daugybe dalykų, čia ne tik politikoje yra išaugę labai kraštutinumai, bet ir vaikų auklėjime yra labai išaugę kraštutinumai, tai kažkaip mes turime puoselėti tą centrą, švietimo sistemoje mes turime labiau rūpintis tuo centru“, – aiškino A. Landsbergienė.

Paklausta, ar Lietuvai nėra rizikos tapti ekonomiškai stipria, bet pilietiškai silpna valstybe, edukologė pabrėžė, tai priklauso ne tik nuo vaikų, bet tai nepaprastai susiję su tėvais ir su mokykla.

„Dėl to, kad ne visi tėvai atsakingai dirba šitą darbą, tada jau mokykla, man atrodo, kuri šiaip yra už mokesčių mokėtojų pinigus išlaikoma, turėtų būti pilietiškumo gija, turėtų būti pilietiškumo linija ir ji yra nepaprastai svarbi. Man atrodo, kad žmogus, kuris myli savo valstybę, kuris didžiuojasi savo valstybe, daugiau ir sukuria, ir labiau didžiuojasi ta savo kūryba.

Aš, pavyzdžiui, savo mokiniams visada sakau, kad aš labai tikiuosi, kad jūs studijuosite visame pasaulyje, bet po to grįšite kurti į Lietuvą, nes tai sukurs daugiausia vertės, nes jie pamatys kitur, pasisems iš kitur, išeis iš savo komforto ribų, bet grįžkite kurti Lietuvą“, – teigė edukologė.

Šiuo metu auga ta karta, kuri po 20 metų perims vadovavimą valstybei plačiąja prasme. Kokia yra ta naujoji karta, kokiomis savybėmis ji pasižymi, kokią Lietuvą ji gali sukurti?

„Mes matome didžiulį skirtumą tarp naujojo verslo ir klasikinio verslo. Naujasis verslas yra drąsa ir ambicija. Jie nebemato problemos pasamdyti vokietį ir jam vadovauti, nebemato problemos pasamdyti amerikietį ir jam vadovauti, kas tėvams buvo neįmanoma, nes tėvai visą laiką žiūrėjo į kaimynus Vakaruose kaip į labiau patyrusius, kaip didesnius ekspertus, kur mes tikrai sau negalėjome leisti dabar jiems vadovauti, o ką jau sakyti apie pasamdymą į savo organizaciją. Tai dabar auganti kartos jaunuoliai yra drąsūs, jie mato, kad yra lygiai tokie patys arba net geresni, drąsesni, kūrybiškesni, gali greičiau prisitaikyti prie besikeičiančios verslo aplinkos ir tą mes labai aiškiai matome savo valstybėje, nes pirmo ketvirčio rezultatai tokie, kad mes turime 3 proc. augimą. Tai čia rodo mūsų ir naujųjų verslų ambiciją, ir tų žmonių, kurie kuria šituos verslus, nes mes turime labai daug naujų įmonių, kurios yra tik įsteigtos, naujas įmones steigia jauni žmonės, kurie pabaigia universitetus dabar, ir jų ambicija yra visą laiką tarptautiška“, – kalbėjo L. Duksaitė-Iškauskienė.

Ji pabrėžė, kad jaunosios kartos požiūrį į valstybę, atsidavimą jai rodo ir savanoriavimas. „Klasikinis mūsų savanoris yra 46 metų moteris. Mes turime 2 tūkst. savanorių šiuo metu Lietuvoje, bet kai atsitinka krizinė situacija, tai yra pandemija, karas Ukrainoje, spontaninių savanorių mes turime 10 tūkst. ir turime tiesiog uždaryti duris, nes nebeturime, kaip daugiau priimti. Ir tie spontaniniai savanoriai yra jauni žmonės, tai yra tie žmonės, kurie sako, aš ateinu čia ir dabar padaryti to darbo, kurio negali padaryti kiti, bet aš ateinu labai trumpam laikui, aš neįsipareigoju labai ilgam, bet kai manęs reikia, aš ateinu dėl savo valstybės. Mano sūnui yra 18 metų, jis kitais metais baigs mokyklą ir jis sako, kad iš pradžių eis tarnauti, o tada studijuoti. Šitos temos mes nesame Lietuvoje niekada turėję, tai tyra tokio atsidavimo valstybei mes nesame niekada turėję mūsų šalyje“, – tvirtino L. Duksaitė-Iškauskienė.

Reikėtų perimti šveicarų ir airių mentalitetą

Ž. Mauricas taip pat prognozavo, kad Lietuvos laukia šviesi ateitis, nes ateinanti karta nusipelnė daugybės komplimentų.

„Egzistuoja ekonominiai ciklai. Yra teigiamas, neigiamas ciklas, mes labiau linkę kalbėti apie ciklus bendresniame kontekste, bet yra šalies ciklai. Nuo 2008 metų iki pat 2014 metų mes buvome neigiamame cikle, mes neišnaudojome savo pilno potencialo, vėliau tas ciklas persisvėrė į kitą pusę ir mes praktiškai jau 10 metų esame tokio pakilimo cikle ir vienas kitą labai stipriai motyvuojame, nes labai svarbu, ką daro kaimynas, ka daro kolega, ir jei kolega pasako, kad štai žiūrėk, aš atidariau trečią, ketvirtą, penktą savo verslą ar verslą plečiu ar kažkokius, ar kokius nors profesinius pasiekimus darau, ar investuoju ir uždirbu pakankamai daug lėšų iš to, tai ir kiti užsinori tą daryti. Mes sukūrėme tokią darymo kultūrą, lietuviai yra darantys ir taip pat kalbantys apie tuos darbus. Juk prieš kokį 20 metų apskritai apie pinigus, investicijas tiesiog visiškai niekas nekalbėdavo, realiai tai būdavo privatus dalykas. Dabar ateina žmonės ir sako, va, štai parašau yra projektai, gal tu gali investuoti. Ir tie pinigai sukasi. Noriu akcentuoti, kad užsienio investicijų iš tikrųjų yra sumažėję ir dar dėl to papildoma pagyra Lietuvai, kad mes savo pinigus sukame didžia dalimi ir sugebame iš tų pinigų iššauti taip plačiai, kad mes toliau plečiame savo ekonomiką ir voratinklį po likusį pasaulį“, – svarbiausius akcentus įvardijo Ž. Mauricas.

Paklausta, ką mes patys turime dabar padaryti, kad auganti karta būtų po 20 metų pasirengusi perimti Lietuvos valdymą visomis prasmėmis į savo rankas, A. Landsbergienė pabrėžė, jog svarbiausia nesustoti.

„Pagrindinis mūsų uždavinys yra nesustoti daryti tai, ką dabar darome. Labai gražus tas palyginimas, kad yra tie ciklai ir nereikia jų bijoti. Dabar yra pakilimas, galbūt bus truputį ir smuktelėjimas, bet ir vėl bus pakilimas, svarbiausia tiesiog yra nesustoti, eiti į priekį, Ir man atrodo, kad tol, kol mes sąmoningai sau pripažinsime, kad mūsų noras yra, kad švietimo sistema būtų geresnė, kad gynyba būtų geresnė, kad medicina būtų geresnė ir taip toliau, ir geresnė nebūtinai abstrakčiai, bet labai konkrečiai įsivardinant, ką mes norime tobulinti, tai viskas šiaip yra gerai

Žiūrėdama į vaikus, tai labai džiaugiuosi ta Lietuva po 20 metų, nes man atrodo, kad mes būsime fantastiški. Lietuva savo artimiausioje istorijoje dar niekada nebuvo taip ilgai nepriklausoma, tai labai svarbu tai ir toliau išlaikyti. Aš visą laiką sakau, kad kai tik mums pradeda labai gerai sektis, ateina tas kaimynas užpavydėjęs, kad mums labai gerai sekasi, nes, matyt, nežinau, nori pasiėmęs galvoti, kad ir pats išaugs, bet tu niekada neaugi tempdamas kitą žemyn. Tad jei mes ir toliau būrime nepriklausomi, man atrodo, kad Lietuva tikrai bus absoliučiai nuostabi valstybė gyventi, augti ir ji tikrai klestės. Nematau jokio kito kelio, man tikrai atrodo, kad jei Lietuva eis ta pačia kryptimi, tai tiesiog viskas bus tik geriau“, – buvo įsitikinusi A. Landsbergienė.

L. Duksaitė-Iškauskienė tvirtino, kad dabartiniai vaikai turi labai ryškų bruožą – norą išsaugoti savo valstybę ir priešintis, jei bus pasikėsinta.

„Tai reiškia, kad mes norime išsaugoti tai, ką mes esame sukūrę, mes norime gyventi savo šalyje ir pilietiškumo lygmuo mūsų vaikuose yra neįtikėtino lygio. Pasakyti, kad mes esame iš Lietuvos ir nustebti, kad mūsų kažkas nežino, mums yra normalu, ir gebėti papasakoti, kas mes tokie esame, mūsų vaikams jau yra normalu. Ir tai rodo mūsų galimybę eiti pirmyn, nepasiduoti ir to alkio, kurį mes visgi turime kurti valstybę, mes jo turime labai daug, ir mes visi suprantame, ką mes galime prarasti. Tai tą vaikai mūsų turi labai aiškiai ir ryškiai išreikštą“, – teigė L. Duksaitė-Iškauskienė.

Kalbėdamas apie tai, ką reikėtų daryti dabar, kad ir po 20 metų Lietuvoje būtų gera gyventi, Ž. Mauricas teigė, kad nereikia patiems užsidėti stiklinių lubų ir neleisti, kad kiti mums jas uždėtų,nes norinčių tai padaryti yra.

„Turime nepasiduoti, nes tai irgi yra karo dalis, mes turime išlikti tokie kovojantys, įkvėpimas yra tai, kad mes esame bendrai sąjungoje didelių valstybių, ES tikrai turime labai didelę rinką, mums jos užtenka, bet mes esame maži. Esu gyvenęs Airijoje, Šveicarijoje, stengiausi suprasti jų mentalitetą. Šveicarai yra labai turtingi, bet jie jaučia didelį neapibrėžtumą, sako, gerai, mes šiandien esame turtingi, bet mes esame mažiukai, todėl mes turime būti geresni už visas aplinkines didžiąsias šalis – ir už Italiją, ir Prancūziją, ir Vokietiją tam, kad išlaikytume savo unikalumą. Airiai – panašiai, jie turi būti stiprūs. Tai mes turime tą mentalitetą perimti ir bet kokį iššūkį paversti galimybe. Gerai, krašto apsauga, mes finansuojame, mes gal tapsime antruoju Izraeliu. Jei vietoje Baltijos šalių būtų Izraelis, tai nekalbėtų niekas, kad čia gali būti kokia nors agresija, jie bijotų, kad į kitą pusę iš mūsų agresija gali būti. Tai tiesiog turime laiko, 5-10 metų ir viskas bus gerai“, – reziumavo Ž. Mauricas.