Klaipėdoje dirbantis naras išminuotojas prakalbo apie pamokas sprogus minai: realybė ir vaizdai filmuose – kaip diena ir naktis

Neutralizuoti Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo laikų minas bei užtikrinti Klaipėdos jūrų uosto saugumą – tai tik dalis užduočių, kurias šalies vandenyse atlieka Karinių jūrų pajėgų Uosto ir priekrantės gynybos Povandeninių veiksmų komanda ir jos vadas, karininkas kpt. ltn. Rapolas Jurgelis

Specialiai portalui „Delfi“ R. Jurgelis atvirai papasakojo apie savo ir komandos darbo kasdienybę, uosto akvatorijos saugumo užtikrinimą, pavojus ir iššūkius. Anot R. Jurgelio, naro išminuotojo kasdienybė ir sprogmenų neutralizavimas skiriasi kaip diena ir naktis nuo to, kas rodoma populiariuose filmuose.

– Rapolai, papasakokite išsamiau, kas yra Karinių jūrų pajėgų Uosto ir priekrantės gynybos tarnybos povandeninių veiksmų komanda?

– Uosto ir priekrantės gynybos tarnybos vienas iš padalinių yra Povandeninių veiksmų komanda, tai yra narų išminuotojų vienetas. Uosto ir priekrantės gynybos tarnyba įsikūrė pakankamai neseniai. Povandeninių veiksmų komandos istorija prasideda nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikų. Ji supinta su kovinių narų tarnybos istorija, nes iki 2007 metų mes buvome vienas vienetas, o Povandeninių veiksmų komandos vardas suteiktas 2001 metais ir vienetas priskirtas Karinėms jūrų pajėgoms, tačiau tuo metu joje buvo tiktai koviniai narai. 2006 metais Povandeninių veiksmų komandoje atsirado narų išminuotojų. 2007 kovo 8 dieną mes atsiskyrėme nuo kovinių narų. Povandeninių veiksmų komanda liko Karinių jūrų pajėgų sudėtyje, o koviniai narai išėjo į Specialiųjų operacijų pajėgas ir nuo 2007 metų mes esame atskiri vienetai.

– Bet jūs kartu atliekate pratybas, bendradarbiaujate?

– Taip, bendradarbiaujame. Tačiau pats nardymas – mūsų ir jų – skiriasi. Tiek įrangos prasme, tie pačiomis funkcijomis, ką jie turi atlikti ir ką mes. Jiems nardymas yra, sakykime, labiau patekimo būdas į kažkur po vandeniu, o mums nardymas yra pagrindinė darbo erdvė, kurioje mes dirbame. Bet bendras tam tikras pratybas turime kartu, dalinamės patirtimi.

– Iš ko susideda Povandeninių veiksmų komanda?

– Ji susideda iš 3 narų išminuotojų grupių: laivo narų grupės, autonominių povandeninių įrenginių grupės ir valdymo grupės.

– Kokios yra šių išvardintų padalinių funkcijos, kas ką daro?

– Povandeninių veiksmų komandai keliamos užduotys yra standartinių ir improvizuotų sprogmenų paieška ir neutralizavimas. Tai reiškia, kad narams išminuotojams tenka dirbti tiek po vandeniu, ant vandens, šalia vandens ir uosto akvatorijoje arba su vandeniu susijusioje aplinkoje. Tai pagrindinis mūsų priešas yra sprogmenys. Įvairiausio tipo. Tiek standartiniai konvenciniai sprogmenys, tiek improvizuoti. Mūsų užduotis yra neutralizuoti tuos sprogmenis minėtose aplinkose.

– O kaip atrodo treniruotės, kaip jos vyksta? Minėjote konvencinius ir improvizuotus sprogmenis – kokie jie ir kaip panaudojami treniruočių metu? Kas gamina tuos improvizuotus sprogmenis treniruotėms?

– Pirmas dalykas tai yra kvalifikacinis kelias – pasiekti kvalifikaciją ir gebėti tai daryti. Taigi, reikia vykti į kursus. Naro išminuotojo kelias yra pakankamai ilgas. Paruošti pilnai kvalifikuotą narą išminuotoją trunka nuo 5 iki 7 metų. Tam tikri kursai yra 6-7 mėnesių trukmės. Didžioji dalis tų kursų vyksta ne Lietuvoje. Tad pirmas etapas yra paruošti personalą siunčiant juos į kvalifikacinius kursus. Kitas dalykas yra tai, ką mes darome namuose – tai vadinamas karinis rengimas ir treniruotės. Karinis rengimas irgi yra sudėliotas ciklais ir turime paliesti visas sritis. Turime ir nardymo procedūras, taip pat treniruojamės ir išminavimo procedūras – po vandeniu, sausumoje, sprogdinimo aikštelėje ir kitur. Kalbant apie improvizuotus sprogstamuosius užtaisus, tai norint būti kvalifikuotu improvizuotų sprogmenų neutralizavimo specialistu, reikia gebėti gaminti, sukurti tą improvizuotą sprogmenį tam, kad suprastum, kaip jis veikia ir kokių pagrindinių elementų reikia, kad jis veiktų, kad tai iš tikrųjų būtų improvizuotas sprogmuo.

Taigi, karinio rengimo metu mes susikuriame arba pasigaminame patys sau improvizuotus sprogmenis, kuriuos ir neutralizuojam. Pavyzdžiui, pratybų „Open Spirit/EODEX 2025“ metu į Lietuvą buvo atvykę 19 komandų narų išminuotojų iš dešimties šalių. Ir mes, kaip Povandeninių veiksmų komanda, organizavome tas pratybas. Buvome paruošę visoms komandoms scenarijus ir improvizuotus sprogmenis tam, kad jie galėtų treniruotis, dirbti ir neutralizuoti. Vienas iš mokymosi procesų yra gaminti sprogmenis patiems, suprasti, kaip tai veikia, dirbti su procedūromis, stengtis neutralizuoti tuos sprogmenis.

Tokį efektą mes gauname kitų tarptautinių pratybų metu. Pavyzdžiui, Islandijoje, vienose didžiausių pasaulio išminuotojų pratybų. Ten atvykę mes jau gauname paruoštus scenarijus, paruoštus sprogmenis ir mes nežinom, kaip jie pagaminti, koks tai tipas. Tuomet mes dirbame pilnai pagal procedūras. Treniruočių metu sprogmenis gaminame ir patys sau – vieni kitiems, keičiamės žiniomis, vieni kitus prigaudinėjame. Taip vyksta nuolatinis mokymosi procesas.

– Iš to ir kyla klausimas – yra buvę tokių atvejų, kai jūsų komandos išminuojamas sprogmuo pratybų metu „sprogo“? T.y. kai realioje situacijoje tokiu atveju išminuotojas būtų sunkiai sužalotas arba net miręs.

– Treniruočių metu mes pakeičiame pagrindinius sprogius komponentus – tą detonuojančią ir sprogstamąją medžiagą į pirotechninius užtaisus arba į paprastus elektroninius „biperius“ (angl. beeper), kurie duoda signalą, kad suveikė, bet iš tikrųjų tas užtaisas nesprogsta. Bet pats principas, visa pilna schema yra veikianti ir pakeitus tam tikrus elementus, tai jau būtų tikras improvizuotas sprogstamasis užtaisas. Taigi, treniruočių metu mes nedirbam su tikra sprogstamąja medžiaga tam, kad išvengtume nelaimių. Tačiau treniruočių metu įvyksta daug „žaidybinių“ sprogimų.

– Ką turite omeny žaidybinius? Kad jei tai būtų tikras sprogmuo, žmogus jau, ko gero, būtų nebegyvas?

– Iš to ir mokomės. Žiūrime į procedūras, žiūrime, ką atlikome ne taip, ką ir kodėl darėme ir kodėl nesuveikė. Į tai įeina daug elementų – ir pačio operatoriaus veiksmai, ir įrangos veikimas. Analizuojama, ar neutralizavimo įranga buvo teisingai pasirinkta, ar ji gerai veikia, kodėl taip įvyko ir pan. Tai yra vienas iš mokymosi procesų, kuris ir verčia tobulėti.

– Kalbant apie išminavimą ir sprogmenis kyla prisiminimai iš veiksmo filmų, kuriuose vaizduojamas išminuotojų darbas. Ar Jums neatrodo komiškai, kai paskutinę sekundę per kaktą tekant prakaito lašams išminuotojas nukerpa kokį nors laidą nuo bombos ir užtaisas neutralizuojamas. Na, arba vis dėlto sprogsta. Kaip išminuotojo realybė skiriasi nuo to, kokį išminuotojų portretą kuria kino industrija?

– Skiriasi kai kuriais atvejais kaip diena ir naktis. Nes filmuose rodo taip, kad būtų veiksmo, kad būtų įdomu, kad būtų įtampa ir panašiai. Tuo tarpu realybėje procedūros nėra tokios, kokios yra rodomos, o ir patys užtaisai realybėje neveiktų taip, kaip parodo, neva tiksi laikrodukai ir t.t. Bet suprantant, kokių pagrindinių elementų reikia, kad užtaisas veiktų ir turint aiškias procedūras, mes išvengiame visų tų prakaitavimų ar paskutinės sekundės laidų kirpimų. Tad, kai žinai, ką darai ir su kuo dirbi, tada viskas yra gerokai paprasčiau. Galiu pasakyti, kad jei realią išminavimo procedūrą rodytų filme, tai tikriausiai nebūtų įdomu žiūrėti. Visų pirma, kad išminavimas užtrunka pakankamai ilgai. Pavyzdžiui, paskutinių pratybų metu išminuotojų komanda vieną užtaisą neutralizavo 6-8 valandas. Toks procesas nesutilptų jokiame filme.

– Kaip atrodo Povandeninių veiksmų komandos kasdienybė – ką jūs darote kasdien?

– Ji yra labai įvairialypė. Biure dažniausiai būna mažoji mūsų dalis, nes vieni išvažiavę į kursus, kiti pratybose, kažkas tarptautinėje operacijoje, kažkas atostogauja, ilsisi. Tai kiekviena diena skirtinga. Karinio rengimo metu paliečiame visas sritis, treniruojamės ten, kur mums reikia. Bet diena dienai nelygi – vieną dieną važiuojame į šaudyklą, kitą dieną į sprogdinimų aikštelę, trečia dieną vykstame nardyti į jūrą, ketvirtą dieną dirbame su robotais, penktą dieną einame sportuoti. Taigi, visos savaitės dienos yra labai skirtingos. Ypač, kai prasideda pratybų ciklas. Šią dieną, kai kalbamės, iš mūsų komandos ofise yra du nariai, o visi kiti yra išvažiavę. Tai labai nenuobodi, nerutiniška tarnyba, tačiau reikalauja asmeninio pasiaukojimo.

– Minėjote, kad vykstate į šaudyklą, į sprogdinimų aikštelę. Tai reiškia, kad nepaistant to, kad esate narai, treniruojatės ir sausumoje.

– Mes veikiame tiek po vandeniu, tiek ant vandens, tiek sausumoje aplinkui vandens telkinius. Pavyzdžiui, kalbant apie Klaipėdos uosto infrastruktūrą – sprogmenys gali būti ir ne vandenyje, jie gali būti sausumoje, šalia krantinės, pastate, lauke, ant kelio po automobiliu ir t.t. Tai tas mūsų gebėjimų ir atsakomybės spektras yra labai platus. Kitas dalykas, norint tapti naru išminuotoju visų pirma turi įgauti kvalifikaciją, sausumos išminuotojo specialybę, o jau kitas etapas yra lįsti po vandeniu. Tad turi turėti suvokimą apie amuniciją ir procedūras, kaip sprogmuo neutralizuojamas ir tada prie viso to jau pridėti nardymo dalį.

– Kokius darbus ir kokią saugumo funkciją Povandeninių veiksmų komanda atlieka Klaipėdos valstybinio jūrų uosto akvatorijoje?

– Prieš įplaukiant karinės paskirties laivams uosto akvatorijoje yra tikrinamos krantinės, povandeninė krantinių dalis dėl sprogmenų, tiek dėl įvairių kitų povandeninių grėsmių, kurios trukdytų saugiai prisišvartuoti laivui. Tad visą krantinių dalį, kuri yra po vandeniu, mes patikriname ir įsitikiname, kad yra saugu. Tikrinama yra visa uosto akvatorija. Kartais tenka ir pačius laivus patikrinti. Jei būtų keliama užduotis patikrinti keleivinius ar krovininius laivus dėl galimos grėsmės, tokią funkciją taip pat galėtume atlikti.

– Teigėte, kad vienos iš didžiausių pratybų yra Islandijoje. Tai atšiaurus kraštas, sąlygos dirbti, ko gero, skiriasi nuo sąlygų čia Lietuvoje, Baltijos jūroje, Kuršių mariose. Kokios reikia fizinės ištvermės ir psichologinio pasirengimo įveikti tokia darbo sąlygas? Kokios yra naro išminuotojo galimybių ribos? Kokie yra darbo sąlygų skirtumai ir didžiausi dėl to kylantys pavojai?

– Kalbant apie narų išminuotojų galimybes ir pradedant nuo Islandijos ir baigiant Lietuva, mes gebame nardyti tiek žiemą, tiek vasarą, tiek po ledu, taip pat prasto matomumo vandenyse, esant stiprioms srovėms vandenyne ar didesnėje jūroje. Tam turime atitinkamas procedūras ir specialiai pritaikytą įrangą, kuri reikalinga išbūti šaltame, tamsiame vandenyje. Kalbant apie ribas, tai viskas prasideda nuo to, kad į mūsų padalinį galima patekti tiktai savanoriškai ir praėjus atranką. Atrankos metu mes ieškome tiek fiziškai, tiek ir morališkai, psichologiškai pasiruošusi žmonių.

Ir psichologinis pasiruošimas yra 100 proc. svarbesnis nei fizinis. Charakterio savybes pakeisti yra žymiai sunkiau. Gerokai lengviau yra pradėti sportuoti ir pakelti savo fizinį pajėgumą. Taigi, praėjus atranką laukia bazinis 7 savaičių naro kursas. Jo metu pasimato žmogaus galimybės – ar jis geba būti po vandeniu, ar jis geba dirbti, ar jis yra toks, kuriuo galima pasitikėt. O tai yra labai svarbu, nes po vandeniu dažniausiai mes būname dviese. Ir tiktai tavo porininkas gali tau padėti – daugiau niekas kitas. Todėl mes turime pasitikėti vienas kitu 100 proc., o tas pasitikėjimas ateina ir iš profesionalumo, ir iš kvalifikacijos bei kitų aspektų. Fizinis pasirengimas irgi pakankamai svarbus, jį palaikome ir nuolatos ugdome – tai ir sporto salė, baseinas, nėrimai ir t.t. Bendrai kalbant, naras išminuotojas fiziškai silpnas būti negali, tačiau fizinę ištvermę galima išlavinti. O psichologija, komandiškumas, pasitikėjimas kitais, noras tobulėti, motyvacija yra kertiniai dalykai, kurių mes ieškome pas mus ateinančiuose kandidatuose.

– Ar kandidatai turi mokėti gerai plaukti?

– Ne, plaukimas ir nardymas yra du skirtingi dalykai. Labai geras plaukikas galbūt niekada nebus geras naras. Bet gerai jaustis vandenyje yra kitas dalykas, čia jau yra psichologija.

O plaukti galima išmokti. Ateina pas mus ir sunkiai plaukiantys, bet plaukia, plaukia ir prasiplaukia. Mes nesiekiame kažkokių olimpinių rezultatų, bet pagrindinis aspektas yra gerai jaustis vandenyje, kad pasitikėtume savimi, kad būtų mažiau streso, kad komforto zona vandenyje būtų labai plati, kadangi kritinių situacijų metu po vandeniu reikia išlikti ramiam ir preciziškai atlikti veiksmus, kuriuos treniravaisi tam, kad išsaugotum savo kolegą, save patį ir kitus.

– Kokios yra sudėtingiausios darbo sąlygos narams išminuotojams? Šaltis? Didelis gylis? Blogas matomumas?

– Nei Kuršių marios, nei Baltijos jūra nėra labai gero matomumo telkinys. Ir viena iš sudėtingesnių sąlygų yra prastas matomumas. Tačiau tiek Lietuvos vidaus vandenyse, tiek Baltijos jūroje jis niekada nėra geras. Ir jeigu yra 2-3 m matomumas, tai džiaugiesi, koks jis geras. Uosto akvatorijoje nardant matai prieš save vos 20 cm. Tai tas blogas matomumas labai apsunkina veiksmus po vandeniu. Kitas dalykas – srovės, kurių mes čia Lietuvoje neturim, pavyzdžiui, Baltijos jūroje. Tačiau išplaukus į Šiaurės jūrą, į Atlanto vandenyną, ten jau prasideda rimtos ir labai labai stiprios srovės. Turi išmanyti apie tas sroves, žinoti, kada galima nardyti, kada negalima, kokią įrangą reikia naudoti ir t.t. Srovės – vienas iš pavojingiausių dalykų, kur galima tikrai prisižaisti. O šaltas vanduo yra sąlyginis dalykas ir viskas priklauso nuo įrangos. Be to, net ir vasarą neriant į 30-40 metrų gylį vandens temperatūra būna vos keli laipsniai. Tad nėra skirtumo, nerti žiemą ar vasarą.

– Kokios yra naro išminuotojo ribos – į kokį gylį gali panerti?

– Viskas priklauso nuo įrangos, kurią naudoja. Šiai dienai su mūsų turima įranga ir procedūromis galime pasiekti ir atlikti išminavimo darbus iki 55 metrų gylyje.

Taip pat galima naudotis robotizuotomis sistemomis. Mūsų Karinis jūrų laivynas ir minų medžiotojai turi tam tikrą robotizuotą sistemą, kuri padeda didesniuose gyliuose atlikti išminavimo darbus.

– Kokie yra tie sprogmenys, užtaisai, minos, su kuriomis Jūs dirbate, susiduriate ir kurias tenka išminuoti?

– Yra du keliai: vienas – tai yra istorinės minos, kitas – šiuolaikinės minos. Šiandien pagrindinis darbas su tikromis minomis yra neutralizuoti tas istorines minas, kurių mūsų vandenyse yra likę nuo Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų. Tokių neutralizavimo operacijų vyksta kiekvienais metais, kadangi tokių minų Baltijos jūros dugne randama pakankamai daug.

Jeigu tai yra inkarinės minos, tai standartiškai yra inkaras, kuris guli ant jūros dugno, o mina yra pritvirtinta grandine ir plūduriuoja 3-4 metrų gylyje nuo vandens paviršiaus.

Dažniausiai vienas trečdalis tos minos yra sprogmenys, du trečdaliai yra oras. Jos funkcionuoja taip, kad kai laivai plaukia, užkabina miną su bortu ir, priklausomai nuo inicijavimo mechanizmų, mina sprogsta. Taigi, dabar yra prarūdijusių, nuskendusių, nesuveikusių minų. Taip pat yra įvairiausių tipų dugninių minų, kurios išmetamos ant dugno ir turi suveikti su įvairiais magnetiniais, akustiniais sensoriais. Tad tokių istorinių minų neutralizuojame kasmet, jų ieškome ir jas naikiname po vandeniu. Kalbant apie šių dienų minas, vėlgi, labiau pratybų scenarijų metu, karinio rengimo metu treniruojamės procedūras, kaip prieiti prie tokios minos, ką reiktų su ja padaryti, kaip neutralizuoti, kokius įrankius panaudoti, kad ją sunaikinti.

– Jei galite, papasakokite, kokios tos šiandieninės povandeninės minos?

– Yra ir 700 kg sprogstamosios medžiagos, ir 500 kg sprogstamosios medžiagos. Tikrai pakankamai didelis objektas. Viskas priklauso nuo veikimo principo. Jeigu mina turi sprogti po vandeniu, tai reikia įsivaizduoti, kad būdama 15-20 metrų gylyje ji turi prastumti vandens sluoksnį ir pasiekti objektą, kurį turi pažeisti ar sunaikinti. Tad ir sprogstamosios medžiagos kiekis turi būti atitinkamas. Tačiau tų minų yra įvairiausių tipų – seklesnių, gilesnių, su papildomais varikliais ir pan.

– Per pastaruosius trejus metus, kai Rusija užpuolė Ukrainą, sprogmenų panaudojimas bent jau sausumoje pasikeitė kardinaliai – vien jau dronų panaudojimas padarė didelę įtaką mūšio lauke. Ar povandeninių minų srityje taip pat matomi pokyčiai?

– Mūsų srityje pokytis yra gerokai mažesnis negu sausumoje. Sausumoje mes matome kardinaliai pakitusius dalykus, tačiau vandenyje jų yra gerokai mažiau. Didžiausi pokyčiai matomi su povandeninėmis ir antvandeninėmis dronų sistemomis. Bet kas liečia standartinę konvencinę amuniciją, kol kas viskas daugiau mažiau įprastai.

– Ar bendradarbiaujate su Ukrainos kariais?

– Bendradarbiavimas vyksta visais lygiais – tiek Lietuvos kariuomenės, tiek Krašto apsaugos ministerijos lygmeniu. Ukraina yra ta vieta, kur yra naujausia patirtis ir iš kur ateina didžiausios išmoktos pamokos.

– Ačiū už pokalbį.

– Ačiū Jums.