Gynybos resursų agentūros vadovas Dzenkunskas – apie pokyčius kariuomenės pirkimuose ir jų skaidrumą

NATO valstybės, o kartu ir Lietuva įsipareigojo iki 2035 m. savo gynybai skirti 5 proc. savo bendro vidaus produkto (BVP). Lietuva apie tokį ryžtą pasauliui pasiskelbė dar iki NATO viršūnių susitikimo Hagoje, kur ir buvo priimtas narių sprendimas. Daugiau išlaidų – daugiau ir darbo Gynybos resursų agentūrai, kuri vykdo kariuomenei ir šalies gynybai reikalingus pirkimus.

„Delfi“ iniciatyvos „SAUGU“ laidoje „Saugumo DNR“ apie pirkimų gynybai sistemą, planuojamus pokyčius ir įsigijimus kalbėtasi su Gynybos resursų agentūros prie Krašto apsaugos ministerijos vadovu Sigitu Dzekunsku.

– Tikriausiai labiausiai žinoma Gynybos resursų agentūros funkcija – pirkimai. Kokias dar funkcijas atlieka agentūra?

– Taip, pagrindinė funkcija – vykdyti įsigijimus Lietuvos kariuomenei ir kitoms krašto apsaugos sistemos institucijoms pagal priskirtas centralizuoto įsigijimo sritis. Įsigyjame nuo individualaus inventoriaus kariams iki oro gynybos sistemos, sausumos platformų. Įsigijimų labai įvairus spektras.Taip pat kita labai svarbi mums priskirta funkcija yra prižiūrėti, rūpintis įsigytų sistemų gyvavimo ciklu, jų priežiūra, aptarnavimu ir visapusišku palaikymu.

Iš dalies nauja funkcija, kuri dabar ypač reikšminga, atsižvelgiant į šios dienos aktualijas – skatinti gynybos pramonę, kuri galėtų atliepti mūsų poreikius, mūsų įsigijimų norus. Daug dėmesio skiriame prioritetizuoti ypač svarbią ginkluotę, karinę įrangą.

Kartu – skatinti Lietuvos gynybos pramonę, vykdyti mokslinius tiriamuosius darbus, eksperimentinę veiklą, vykdyti mokslinius tiriamuosius darbus, užtikrinti kuo sklandesnį viso gyvavimo ciklo įsigyjamos įrangos palaikymą.

– Pagal rekvizitų duomenis, agentūroje šiuo metu dirba apie 100 žmonių. Išlaidos gynybai kaip reikiant didėja. Ar keisis struktūra, darbuotojų skaičius dėl augančio darbų masto?

– Patikslinsiu, kad žmonių Gynybos resursų agentūroje dirba daugiau, nes yra tiek valstybės tarnautojų, tiek profesinės karo tarnybos karių, kurie iš tikrųjų išmano įsigijimų projektų dalykinę dalį, yra ekspertai. Bendrai įsigijimų srityje Gynybos resursų agentūroje turime beveik 200 žmonių.

Žinoma, kintantys poreikiai, augantis biudžetas mums prideda papildomai atsakomybės. Esame numatę nemažai pokyčių. Jie jau yra numatyti įgyvendinti. Daug didesnį dėmesį skiriame įsigijimų planavimui, projektų vadybos kompetencijoms. Iš tikrųjų žmonių kvalifikacija tampa labai svarbi sritis, lygiai taip pat kaip įmonių, pramonės gebėjimai pagaminti tai, ko reikia Lietuvos kariuomenei, ko reikia sąjungininkams.

Tikrai iššūkių yra daug. Esame nusimatę nemažai pokyčių. Krašto apsaugos ministerijos vadovybė taip pat intensyviai diskutuoja ir ieškome geriausių sprendimų, kaip efektyviau, skaidriau, tikslingiau vykdyti įsigijimus.

Be jokios abejonės, yra numatyta ir plėtra. Nuo 2018 m., kai įkurta Gynybos resursų agentūra, iki šios dienos biudžetas išaugo 4–5 kartus. Tai lemia ir rodo projektų gausą, kompleksiškumą, iniciatyvas su Lietuvos gynybos pramonės skatinimu, didesnį įsitraukimą. Tam iš tikrųjų reikia naujų kompetencijų, stiprinti esamas kompetencijas. Esame numatę plėstis, šiek tiek pertvarkyti pačią valdymo struktūrą, orientuotis į projektų vadybą, stiprinti kompetencijas šioje srityje.

Taip pat reaguojant į besikeičiančią aplinką turime būti pasiruošę ir su techninėmis kompetencijomis, kad mūsų žmonės galėtų ir žinotų, kokią moderniausią, efektyviausią ginkluotę galime įsigyti Lietuvos kariuomenei.

- Užsiminėte, kad su ministerija galvojama, kokius daryti pokyčius, kad pirkimų sistema būtų skaidresnė. Papasakokite, kokie pirkimai yra viešinami, kokie ne? Tikriausiai neskaidrumo rizika didėja su tuo, kas neviešinama.

– Viešumas ir skaidrumas turbūt yra vienas svarbiausių kriterijų, kuriais mes vadovaujamės savo darbe. Ypač dabar stengiamės atliepti poreikį pramonei kuo daugiau žinoti apie mūsų įsigijimus, detalesnės informacijos.

Be abejo, kai kurie pirkimai yra jautrūs, todėl tam tikra informacija viešai negali būti skelbiama. Dėl suprantamų priežasčių mes turime išlaikyti pranašumą – kokią ginkluotę mes įsigyjame. Tačiau nežiūrint į tai, manau, kad esminis dalykas – kuo daugiau viešinti ta prasme, kad ir pramonė būtų pasiruošusi laiku reaguoti į tai, ką mes norime įsigyti, kad atlieptų į mūsų poreikius. Labai akcentuojame tiek į išankstinių poreikių reikalavimą, akcentuojame rinkos analizes, kviečiame įvairių sričių įmonės dalyvauti rinkos konsultacijoje. Tą darome dažniau nei anksčiau ir atsižvelgiant į didėjantį mastą ir, tikiu, kad tas mastas didės.

Galiu pasakyti, kad tai jau pasiteisina. Turime betarpišką dialogą su Lietuvos įmonėmis, dirbančiomis dronų, antidronų gamybos srityje. Dabar turime įsigijimų dėl minų, dronų sprogmenų, kuriuos galėtų gaminti Lietuvos gamintojai.

– Sakote, kad dialogas su Lietuvos įmonėmis gynybos srityje vyksta nuolat, bet teko girdėti atsiliepimų, kad kaip tik įmonėms neaiškūs prioritetai ir jie keičiami. Investicijos į gamybą reikalauja laiko ir daug lėšų. Kaip įmonėms žinoti, kad tikrai jie investavę turės užsakymų?

– Klausimas ir parodo, kad diskusija yra reikalinga. Kalbant, pavyzdžiui, apie prieštankines minas vakar turėjome susitikimų su skirtingomis įmonėmis, kurios potencialiai dalyvauja ar galėtų dalyvauti šiame gamybos įsigijime.

Daug dalykų yra naujų, ko mes anksčiau nedarėme, jau nekalbu apie inovacijas, kur viskas kinta greitai, todėl kalbėjimasis atsako į daug klausimų. Ir mes tai suprantame.

Sutinku, kad norėtųsi galbūt ir dar daugiau dialogo ir tai tikrai yra vienas iš mūsų prioritetų, ką mes įgyvendinsime. Turime ir planą, kaip mes toliau įtrauksime asociacijas, kaip vykdysime rinkos konsultacijas, kokiose srityse, kokie pirkimai.

Jau dabar turime keturias strategines sritis – amunicija; dronai/antidronai; sunkiosios technikos aptarnavimas ir jūrinė dimensija. Manome, kad šios sritys yra tos, kur Lietuvos įmonės gali sėkmingai vykdyti veiklą, aprūpinti Lietuvos kariuomenę, bet taip pat ir mūsų sąjungininkus. Norime turėti specialių projektų vadovų, dedikuotų kiekvienai sričiai, kur ir pramonės įmonės galėtų žinoti, į ką kreiptis, koks mechanizmas, ko tikimės iš jų.

– Girdisi labai daug būsimojo laiko. Kad Lietuva skirs daug daugiau gynybai pasakyta jau daug anksčiau nei įvyko NATO viršūnių susitikimas Hagoje. Ar neturėtume apie viską kalbėti jau esamuoju laiku.

– Kalbame ir esamuoju, ir būsimuoju. Projektų tik daugės. Įsitraukimo tik daugės. Tai turime būti tam pasiruošę.

Jau minėjau konkrečius pavyzdžius, kur susitikimai jau vyksta, pavyzdžiui, dėl prieštankinių minų, kur paklausa yra ir visame pasaulyje, ir mums.

Prioritetas pramonės įtraukimui yra, kaip jau minėjau. Neįtraukdami pramonės, mes tik sulėtintume procesą, įsigytume ne visai tai, ką norime ir nesudarytume sąlygų Lietuvos pramonei augti, kas yra absoliutus nacionalinio saugumo prioritetas – turėti gamybos grandinę Lietuvoje, kad bet kokios krizės atveju mes galėtume sėkmingai veikti, funkcionuoti.

– Jau ne kartą teko girdėti akcentų, kad turime pasistengti, kad gynybai skirtos lėšos visos neiškeliautų iš Lietuvos. Kaip tai žadama padaryti? Keisti pirkimų sąlygas?

– Norėčiau paminėti gynybos ir saugumo pramonės įstatymą, kuris buvo priimtas dar praėjusią vasarą, kai visi iš esmės didieji projektai vyksta kartu su pramoninio bendradarbiavimo reikalavimu. Kas iš esmės reiškia, kad maždaug apie 30 proc. nuo kiekvieno didelio projekto turi būti skirta Lietuvos pramonės įtraukimui įvairiomis formomis – investicijomis, technologijų perdavimo ir panašiai.

Galbūt Lietuva nėra šiuo metu ta vieta, kur mes gaminame tankus ar kovos mašinas, tačiau mes galime gaminti komponentus, mes galime atlikti tam tikras paslaugas, galimai netgi vykdyti galutinį karinės technikos surinkimą. Tai yra privalomas reikalavimas visuose pirkimuose. Manau, kad tai iš tiesų ir užtikrins, kad atsiras kompetencijos ir ir tuo pačiu realios realios lėšos. Jos tokiu atveju lieka Lietuvoje.

Kitas dalykas yra Lietuvos pramonės skatinimas. Tiek Ekonomikos ministerija turi turi įvairių programų, tiek ir Krašto apsaugos ministerija turi programų moksliniams tiriamiesiems darbams, kur dalyvauja Lietuvos Lietuvos mokslo institucijos kartu su pramone identifikuojant projektus, ko reikia Lietuvos kariuomenei. Tai leidžia jiems vystyti, tobulėti ir taip išvystyti projektus ar produktus, kurie galėtų būti eksportuojami ateityje.

Taip pat noriu paminėti, kad pokytis su praėjusiais metais priimtais įstatymų pakeitimais buvo keičiamos ir viešųjų pirkimų gynybos ir saugumo srityje įstatymas atskirais vyriausybės nutarimais, kurių iš tikrųjų dabar jau yra labai nemažai. Tai yra susiję su esminiais saugumo interesais: dronai, antidronai, amunicija yra įsigyjami būtent iš Lietuvos gamintojų.

Mes skelbiame konkursus, kviečiame tik Lietuvos gamintojus, nes esminis saugumo interesas turėti Lietuvoje pajėgumus kritinių sistemų.

– Kaip žadama užtikrinti, kad tam tikri įsigijimai neprarastų savo vertę? Pavyzdžiui, dronų technologijos labai greitai keičiasi ir įsigijus juos labai greitai jie gali būti jau technologiškai atsilikę.

– Tai vėl yra abipusis dialogas su pramone. Dauguma mūsų kontraktų numato galimybę esant poreikiui atnaujinti įsigyjamą įrangą. Labai svarbu, kad tos intensijos išliktų abipusiai, nes skatinant pramonės vystymąsi mes negalėsime užtikrinti, kad tik mūsų poreikiais pramonė gyvuos. Norime, kad pramonė išeitų į eksportą.

Kartu yra grįžtamasis ryšys, taip pat ir iš Ukrainos. Mes remiame įvairiais Lietuvos gamintojų produktais kaip dronai, antidronai, optikos prietaisais.

Svarbu, kad kai mes darome įsigijimą, kad tai nebūtų vienkartinis projektas, kuris neturi perspektyvos. Mes patys labai skatiname ir remsime, kad gynybos pramonė ieškotų tų būdų, kaip eksportuoti produktą.

– Bet pačioms įmonėms tikriausiai labai sunku, nes gynybos pramonėje vienintelis pirkėjas – valstybės, o jos taip pat saugo savo vidinę gynybos pramonę. Ar neturėtų čia ir Lietuvos institucijos verslui padėti?

– Visiškai sutinku ir taip daro ir kitos valstybės. Susitinkame su valstybių diplomatais, kurie pristato savo valstybės gynybos pramonę ir ją reklamuoja. Svarbu valdžios institucijoms susitinkant su užsienio atstovais akcentuoti tuos produktus, kuriuos mes norėtume gaminti kartu, kur Lietuva yra stipri. Tai yra ir daroma.

– Paminėjote keturis prioritetus gynybos pramonėje. Kas juos nustato? Krašto apsaugos ministerija ar Gynybos resursų agentūra? Kas garantuoja, kad verslams pradėjus investuoti į tas sritis, jie vėliau nepasikeis?

– Gynybos resursų agentūra kartu su Lietuvos kariuomene atsižvelgdama į tendencijas, kurias matome dalyvaudami įvairiose NATO, Europos Sąjungos grupėse, esame identifikavę ta sritis ir iš tikrųjų tos sritys yra aiškios, jos yra ilgalaikės.

Tikrai nėra taip, kad niekas niekas nepasikeis atsižvelgiant į realią situaciją. Bet tai yra tvirti įsipareigojimai ir norai. Dabar tiesiog įgyvendiname, dedame pastangas ieškoti partnerių Lietuvoje, tiek mokslo institucijose, tiek pramonės įmonėse, kurios galėtų vystyti veiklą, stiprintis šiose srityse. Tikrai manau, kad bent jau artimiausiu metu tai nesikeis, bet be jokios abejonės, pasikartosiu, tai yra procesai, kinta realybė. Karo karo Ukrainoje pamokos yra tokios, kad reikia reaguoti greitai, tai gali būti ir naujovių. Bus visiška valstybės parama, ir ir finansinė, ir ir eksporto.

– Kalbant apie prioritetus, Lietuva jau pranešė, kad žada pirkti tris karinio transporto lėktuvus C-390 „Millennium“. Kuriam prioritetui priklauso šitas pirkimas?

– Iš tikrų visi kariuomenės operaciniai poreikiai yra pirmiausi. Tai išplaukia iš to, ko reikia Lietuvos kariuomenė. Lietuvos kariuomenė nustato operaciškai nustato, kokių pajėgumų reikia vystymui skirti prioritetus. Mes atliepiame tai, ko prašo Lietuvos kariuomenė.

Turime transportinius lėktuvus „Spartan“, kurie skirti karių pervežimui ir taip pat treniruotėse kitoms misijoms. „Spartan“ sueina tas laikas, kur iš tikrųjų reikia daryti modernizaciją. Dėl to buvo svarstoma, ar tikslinga atlikti modernizaciją ar geriau yra įsigyti kitus, modernesnius lėktuvus pagal jų ekonominį vertinimą, panaudojamumo vertinimą. Kol kas kariuomenės flotilėje išlieka ir „Spartan“, tačiau iš esmės tai buvo susiję su ateities planais, kaip iš tiesų kariuomenė turės palaikyti tą galimybę transportuoti greitai, efektyviai ir vykdyti kitas užduotys taip pat ir aviacijoje.

– Kilo klausimų, ar saugu ir patikima pirkti lėktuvus iš Brazilijos, kuri yra BRICS narė su Rusija, gamintojo „Embraer“?

– Labai svarbu suprasti, kad 92 proc. „Embraer“ orlaivio detalių yra NATO ir Europos Sąjungos šalyse pagaminti komponentai. Maždaug per pusę jungtinėse Amerikos Valstijose, per pusę Europoje. Tik 8 proc. komponentų yra gaminami Brazilijoje.

Kadangi atlikome išsamią rinkos analizę, matėme, kokios yra alternatyvos. Šita alternatyva tikrai labiausiai atitiko Lietuvos kariuomenės operacinius reikalavimus ir buvo efektyvi pagal ekonominį naudingumą.

Nemažai šalių šiuo metu vysto šį projektą Europoje – Austrija, Olandija. Tai iš tiesų rodo didėjantį šitų orlaivių skaičių Europoje, kuriasi centrai, kurie gali aptarnauti šiuos orlaivius, kur lakūnai galėtų treniruotis su šitais orlaiviais. Mes irgi siekiame aptarnavimo aptarnavimo pajėgumo Lietuvoje šių orlaivių. Dėl to manome, kad tai iš tiesų nesutrukdys eksploatuoti šito orlaivio ir ryšiai su Brazilija yra visiškai minimalūs. Portugalijoje yra didžiulis centras, kur orlaivyje sumontuojama NATO įranga, nes ir Portugalija taip pat eksploatuoja šios orlaivius ir yra užtikrinamas visiškas suderinamumas su NATO sistemomis.

– Ar žada Lietuva vykdyti daugiau bendrų pirkimų? Kas žadama ateityje? Tai tikriausiai leidžia ne tik sutaupyti, bet ir tam tikra skaidrumo dedamoji.

– Tokių pirkimų yra ir dabar nemažai. Tai ir amunicijos, tam tikros įrangos pirkimai. Kalbame ir apie pėstininkų kovos mašinų pirkimą su kitomis šalimis. Jau esame bendrame pirkime dėl tankų įsigijimų.

Ta ekspertizė, kurią turi kitų šalių gynybos ministerijos, mums labai padeda. Bendruose įsigijimuose įneša ir skaidrumo ir taip pat auditavimo paties proceso, kainos auditavimo. Mes žinome, kad mes įsigyjame už tą pačią katę kaip vokiečiai, kaip švedai.

Taip pat yra žinutė pramonei, planuotis veiklą, kas atpigina pačią gamybą, kai yra sudėliotas gamybos linijos eiliškumas ir kas dar labai svarbu – standartizacija, nes mes įsigyjame tokią pačią įrangą.

Anksčiau šalys galbūt nesusitardavo dėl bendro pirkimo dėl to, kad kiekviena šalis turėjo savo reikalavimus. Dabar reikalavimai priderinami vieni prie kitų ir taip įsigyjama standartizuota įranga: taip paprasčiau ją aptarnauti, greičiau susitarti su gamintoju ir paprasčiau gauti geresnę kainą. Manau, kad tai yra tikrai ateitis.