76-erių Valentinas iš Kauno: nuo pat pradžių nestovėjau šone, nestoviu ir dabar

„Jaučiu, kad esu skolingas mūsų Lietuvėlei. Jei dar turiu sveikatos, tai reikia atiduoti jai tai, kas priklauso. O kas, jei ne mes“, – sako 76 metų kaunietis Valentinas Jasiukevičius, kuris jau būdamas pensijoje, prieš dešimtmetį prisijungė prie Lietuvos šaulių sąjungos.

Su energija trykštančiu V. Jasiukevičiumi susitinkame Šaulių sąjungos būstinėje Laisvės alėjoje, Kaune. Septyniais instrumentais grojantis vyras sako, kad kiekvienas ir bet kokio amžiaus gali rasti, kaip prisidėti prie šios organizacijos. Jam, kaip muzikantui, būtent ir atiteko darbai, susiję su muzika.

„Nuo pat pradžių nestovėjau šone, nestoviu ir dabar“, – sako vyras.

Tėtis nuo stribų bėgo į laukus

Bet pradėkime nuo Valentino patriotiškumo ištakų. Valentinas prisimena savo tėčio pasakojimus, kaip pastarajam teko bėgti nuo stribų.

„Tėčiui buvo kokių 30 metų. Viskas vyko Ramygalos parapijoje. Tėtis atėjo pas švogerį ir mano mamą, buvo vakaras. Pamatė, kad ateina stribai gaudyti į Berlyno frontą. Jie abu su būsimu švogeriu ėmė bėgti. Kaip pasakojo tėtis, jiems viskas gerai susiklostė, nes užbėgo ant juodo arimo. Stribai šaudė, bet tamsoje nepataikė“, – prisiminė pašnekovas.

Po tokio pabėgimo Valentino tėtis toliau besislapstydamas dar apie tris mėnesius praleido miške. O paskui nusprendė, kad jo nesuras, jei atvažiuos į Kauną. Čia jis vedė ir taip 1948 m. gimė Valentinas.

Jau vaikystėje kaunietis girdėjo daug patriotinių dainų. Giminėje buvo tiek partizanų, tiek tremtinių.

„Tėvo giminė buvo didelė – aštuoni vaikai. Tai, kai atvažiuodavau pas senelį, partizaniškų dainų netrūko. Bet sakyčiau, kad pagrindinis pasipriešinimas buvo Anciškio parapijoje. Pamenu, man kokie 10 metų buvo, eina minia apie bažnyčią ir nieko. Žolinė tada buvo pagrindinė šventė, toks kaip Baltijos kelias vietinių žmonių“, – svarstė V. Jasiukevičius.

Pasiteiravus, kodėl visgi okupuotoje Lietuvoje nepavyko rusifikacija, pašnekovas užtikrintai atsakė: „Pati sveikiausia visuomenė yra tada, kai ji yra persekiojama, kai ji turi savo priešą. Jei yra priešas, vadinasi, bus ir pasipriešinimas. O kai yra pasipriešinimas, tai kaip tu mane rusifikuosi“.

Netapo V. Jasiukevičius nei spaliuku, nei pionieriumi, nei komjaunuoliu.

„Vieną dieną parėjęs iš mokyklos sakau tėčiui, kad būsiu pionierius. Tėtis diržą parodė ir viskas tuo baigėsi“, – prisimena kaunietis.

Baigęs dešimt klasių Valentinas metė mokyklą ir įstojo į Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją, tuometinį muzikos technikumą, akordeono specialybę. Taip prasidėjo V. Jasiukevičiaus kaip muziko ir pedagogo kelias.

Muzikos mokslus vyras baigė per trejus metus: žinojo, kad ketvirtais kvies į sovietinę armiją, tai reikia spėti pasibaigti mokslus iki to. Po dvejų metų tarnavimo Rygoje, vyras grįžo į Kauną, sukūrė šeimą ir dirbo koncertmeisteriu, muzikos mokytoju. Vėliau teko pagyventi ir dirbti Klaipėdoje, Raseiniuose.

Per Atgimimą prasidėjo įdomūs dalykai

Pradėdamas pasakoti, kaip įsitraukė į Lietuvos atgimimo veiklą, V. Jasiukevičius prisiminė, kad pirmosios mintys, kad lietuviai netapo tarybiniu žmogumi buvo Romo Kalantos susideginimas.

„Jis gyveno netoli mano tėvų. Šis įvykis parodė, kad nenumirėme kaip lietuviai ir pažadino mumyse lietuviškumo geną“, – pasakojo pašnekovas.

Su žmona vyras vyko ir į Baltijos kelią. Su „žiguliuku“: „Užkaito. Galvojome neprivažiuosime, bet pavyko nuvykti iki Ukmergės rajono“.

O po Baltijos kelio, sako Valentinas, prasidėjo įdomūs dalykai.

„Nomenklatūra susirūpino, kad juos pakeistų lietuviai. Jautė, kad juo nuims. Man pasiūlė tapti muzikos mokyklos, kurioje dirbau, direktoriumi. Bet dar senu įpročiu sakė, kad reikėtų į komunistų partiją stoti. Kur čia bestosi, kai partijai galas ateina. Nestojau. Sakiau, kad mano tėvai nesupras, nenoriu sukelti jiems skausmo. Taip ir nesudalyvavau konkurse“, – apie tai, kaip vardan direktoriaus kėdės neatsisakė savo įsitikinimų, prisiminė kaunietis.

V. Jasiukevičius Atgimimo metu prisidėjo ir prie budėjimų bei objektų saugojimo Kaune, Vaižganto gatvėje, taip pat Sitkūnuose.

„Labai įsiminė budėjimas Vaižganto gatvėje, kur laukėme desantininkų puolimo. Turėjau rankoje geležinę armatūra. Sakiau, kad jei ką, gal nors kokį automatą užkariausiu“, – apie senus laikus prisiminė vyras.

Rado, kur Šaulių sąjungoje pritaikyti savo talentą

O dabar vyras, kiek gali, vis dar aktyviai prisideda prie Šaulių sąjungos veiklos. Muzikantas ir buvęs muzikos mokytojas grojo saksofonu ir klarnetu.

„Buvo mūsų toks trio „Vytis“ – akordeonas ir du saksofonai. Bet, kaip ir visi, senstame. Neseniai išlydėjome Anapilin kolegą, kuris viską dirigavo. Pirmasis saksofonininkas ir turi problemų su sveikata. Jau ir mane dusulys kankina. Nebegaliu groti kaip jaunas. Bet kai reikia, groju“, – atviravo pašnekovas.

Visgi V. Jasiukevičius teigė, kad Šaulių sąjungoje kiekvienas gali rasti, kaip pritaikyti savo sugebėjimus. Juk čia ne tik su ginklu po miškus reikia lakstyti.

„Čia galimybės beribės. Pavyzdžiui, esi dailininkas, tai ir plakatų reikia, ir nuorodų pratyboms. Nekalbu apie logistiką. Kol sveikata leido, trejus metus prisidėjau kaip krovėjas, reikėjo virtuvės katilus sukelinėti, vežti, maitinti jaunimą, –kalbėjo jis. – Mano bendražygis šaulys Alvydas, kuriam jau 90 metų, vaikšto su lazdele, bet dar dalyvauja šauliškose veiklose“.

Iki šiol V. Jasiukevičius kiekvieną sekmadienį dalyvauja Vyčio Kryžiaus ordino vėliavos pakėlimo ceremonijoje prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus: „Keliame 12 val. ir 16 val. nuleidžiame. O juk reikia kažkam ir muziką paleisti. Tai mano dabar tokia funkcija“.